Laiškas mokinių tėvams: jūs mokote vaikus tyčiotis

Tu mokai savo vaiką tyčiotis kiekvieną kartą kai tu:

  • vakarieniauji ir skundiesi pažįstamų sprendimais ar veiksmais.
  • žiūri televizorių ir kritikuoji laidos vedėjo ar dalyvių aprangą ar elgesį.
  • naršai internetą ir kritikuoji kitų išvaizdą.
  • skaitai laikraščius ir šaipaisi iš kitų nuomonių.
  • nerviniesi dėl kitų vairuotojų elgesio pakeliui į namus.
  • vartai akis, kai kaimynas padaro kažką, kas tau nepatinka.
  • sakai žeminančius dalykus apie kito tikėjimo, rasės, pasaulėžiūros žmones.
  • neigiamai aptari giminaičio ekonominę padėtį, naujausią pirkinį ar kelionę.
  • visu kūnu parodai, kad tau nepatinka kitas žmogus.

Plačiau skaitykite čia.

Kokią įtaką darote vaikų motyvacijai ir mokymosi rezultatams?

Skaitykite čia...

Kas yra „Pozityvi discplina"?

Ko, kodėl ir kaip mokosi vaikai pradinėje mokykloje?

Patarimai tėveliams.pdf
Adobe Acrobat Document 2.9 MB

Z karta

Ką reikia žinoti apie Zeta ir Alfa kartas? Plačiau...

 

Z kartos testas tėvams. Plačiau...

 

Kuriai kartai priklausote Jūs? Plačiau...

Patarimai būsimų pirmokų tėveliams

„Kai iškrenta pirmieji dantukai, kai nusibosta miegoti pietų miego ir eiti į darželį, metas į mokyklą. Jau dabar reikia vaikus nuteikti, kad rudenį jie eis ne į mokyklą, o mokytis. Taip kaip tėveliai eina ne į darbą, o dirbti.  Mokymasis – labai rimta ir atsakinga veikla, už kurios sėkmę bus atsakingas jis pats. Tai rimtas įpareigojimas vaikui. Jį turi lydėti tėvų palaikymas ir pasitikėjimas, kad „jis pajėgs ir sugebės“. Tikėkite savo vaiku ir  mylėkite jį tokį, koks yra, o ne tokį, koks jums patiktų. Sėkminga pirmoko adaptacija mokykloje didele  dalimi priklauso nuo to, kaip vaikas paruošiamas ir nuteikiamas šeimoje. Būtina kalbėtis su vaiku apie tai, kas jo laukia. Vaikas turi žinoti, kad 35 minutes reikės būti susikaupusiam, teks klausytis ir išgirsti. Šie patarimai turėtų palengvinti būsimųjų mokinukų prisitaikymą prie naujos aplinkos, padėti lengviau ir sparčiau atlikti įvairias užduotis.

 

Patarimai: 

• Mokykite vaiką patį apsirengti (šio įgūdžio prireiks po kūno kultūros pamokų).

• Pratinkite vaiką užbaigti pradėtą darbą bei kruopščiai jį atlikti.

• Skatinkite susitvarkyti savo darbo vietą (pasibaigus vienai pamokai reikės greitai pasiruošti kitai).

• Pratinkite vaiką, kad išklausytų kalbantį žmogų (tai padės įsiklausyti į mokytojos aiškinimą bei

skelbiamą užduotį).

• Tegu mokosi netrukdyti savo sesutei, broliukui, tėveliams (klasės suole sėdės ne vienas, o su klasės draugu).

• Mokykite vaiką orientuotis erdvėje (kairė, dešinė, kairės pusės apačia, viršus ir pan.). Taip bus

lengviau orientuotis sąsiuvinyje ir vadovėlyje.

• Kelionių, išvykų metu pastebėkite įvairius užrašus, tarkite raides, skiemenis, žodžius.

• Skaičiuokite (kiek vaikas mato medžių, namų, mašinų….), lyginkite ko daugiau, ko mažiau.

• Pratinkite skirti kairę ir dešinę puses (vaikai dažnai painioja rankas, nežino į kurią pusę suktis).

• Klausinėkite vaikų “kodėl?“, jie tegu atsako „todėl“. Prašykite atsakinėti pilnais sakiniais (tai padės rašant rašto darbus).

• Mokykite naudotis žirklėmis, nes jų pamokose reikės dažnai.

• Mokykite dirbti su popieriumi. Parodykite, kad norimą figūrą galima iškirpti ir lapo krašte, ne tik viduryje.

• Skatinkite vaikus kurti pasakojimus, juos iliustruoti piešiniais. Mokykite deklamuoti eilėraščius

išraiškingai, aiškiai, neskubant.

• Leiskite vaikui pasidžiaugti naująja kuprine, rašymo priemonėmis bei kitais mokyklai skirtais daiktais.

Tegu mokosi juos susidėti ir vėl išimti iš kuprinės. Taip rugsėjo mėnesį vaikas galės skirti didesnį

dėmesį kitiems dalykams.

• Įpratinkite vaiką saugiau elgtis gatvėje, parodykite saugiausią kelią į mokyklą.

• Piešiant leiskite naudotis liniuote (mokykloje reikės braižyti atkarpas, apibrėžti įvairius daiktus, juos iškirpti).

Netrukus septynmečio ramus gyvenimas bus iškeistas į visuomeninį. Rengdami į mokyklą stenkitės kalbėti apie gerąsias kolektyvo savybes, nuteikite vaiką palankiai. Juk nuo šiol jį sups smagių bendraamžių draugija. Kad vaiką mokykloje lydėtų sėkmė, tėveliai turėtų prieš mokyklą įteigti jam šias svarbiausias taisykles: „Aš pasitikiu savimi ir kitais žmonėmis. Aš galiu tai padaryti. Aš noriu tai padaryti“. 

Žaidimai, padėsiantys geriau išmokti skaityti

Pėdsakai

Šis pratimas yra skirtas tiems, kurie jau žino raides, bet dar ne tvirtai. Apipieškite vaiko kojytę ant popieriaus ir iškirpkite pėdsaką. Padarykite kelis tokius pėdsakus ir ant kiekvieno nupieškite po vieną raidę. Raidės turi būti didelės. Geriau naudoti dvi spalvas: mėlyną - priebalsiams, raudoną - balsiams. Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir Jūsų noro, galite paaiškinti vaikui, kad raudonos raidės – tai balsės ir jas galima dainuoti, o mėlynos – priebalsės. Bet jei ir nesutelksite ties tuo dėmesio, tai vis vien liks vaiko sąmonėje ir po to bus lengviau išsiaiškinti šias sąvokas. Išdėliokite pėdsakus takeliu ir pasiūlykite vaikui pereiti juo, tačiau prieš statant koją ant pėdsako, vaikas turi pavadinti raidę. Galima pakaitomis su vaiku patiems pereiti takeliu, o kartais „klysti“ ir įvardinti raidę neteisingai – o vaikas galės pataisyti.
Šį pratimą galima naudoti, kai mažylis mokosi skaityti skiemenimis. T.y. Jūs vėl iškerpate pėdsakus, tik vietoje raidžių rašote skiemenis „BA“, „TA“, „TE“ , „MA“ ir t.t. Nereikia rašyti visų raidžių derinių, tačiau „takelyje“ turi būti bent keli įvairių balsės ir priebalsės derinių variantai.
Stebuklingoji dėžutė
Ant mažų lapelių užrašykite raides. Susukite lapelius taip, kad nesimatytų užrašytos raidės ir įmeskite juos į kokią nors talpą (tai gali būti dovanų dėžutė, „naujametinė“ dovana“ arba tiesiog trilitrinis stiklainis). Užduotis paprasta – vaikas ištraukia lapelį ir pasako jame užrašytą raidę. Galima žaisti dviese, trise ir t.t.

Užrašai
Užrašykite Jus supančių daiktų pavadinimus didelėmis raidėmis ir priklijuokite prie atitinkamų daiktų. Ant stalo priklijuokite užrašą „STALAS“, ant durų – „DURYS“ ir t.t. Vaikas greitai supras žaidimo principą ir tiesiog vardins daiktus, tačiau juos vis vien įsimins. Geresniam efektyvumui pasiekti, užrašykite tuos pačius žodžius dar kartą ir tiesiog parodykite juos vaikui, o jis skaitys. Vaikai turi fenomenalią atminį. Kai vaikas lengviau skaitys duotus žodžius, juos galima pakeisti būdvardžiais. Pavyzdžiui ant stalo priklijuoti žodį „medinis“, ant lango „stiklinis“, kt.

Intuityvus skaitymas
Šiam pratimui Jums reikės 5-6 mažų žaisliukų (pavyzdžiui, iš kiaušinių-staigmenų). Reikalavimas jiems: vaikas turi žinoti daiktą, o jį reiškiantis žodis neturi būti sudėtingas. Iš pradžių paprašykite vaiko išvardinti daiktus, kuriuos jis mato priešais save. Tai būtina tam, kad nebūtų nesutapimų daiktų pavadinimuose (pavyzdžiui, Jūs manote, kad tai - ryklys, o vaikas, kad tai - žuvis. Šiuo atveju arba priimate vaiko žodį, arba, jei jis sudėtingas, pašalinate figūrėlę). Toliau Jūs rašote žodį, o vaikas jį kaito ir suranda atitinkamą daiktą. Perskaitė, padėjote žaisliuką, o šalia popieriuką su užrašu. Rašote kitą žodį. Kai tik vaikas supras žaidimo prasmę, jis suras daiktą pagal pirmas žodžio raides. Nieko baisaus – jis vis vien skaito, tegu ir ne visą žodį, o tik pradžią. Kai kiekvienas daiktas jau turės savo pavadinimą, paprašykite juos perskaityti dar kartą.
Taigi, priešais Jus guli figūrėlės ir popieriukai su pavadinimais. Dabar galima pažaisti. Pavyzdžiui, Jūs pasakojate, kad žaisliukai išėjo pasivaikščioti (sumaišykite juos, o pavadinimų nelieskite) ir dabar negali rasti savo vietos. Tegu mažylis padeda sugrąžinti žaisliukus į jų vietas (o tam, jam reikės perskaityti užrašus ant popierėlių). Sudėtingiausias užsiėmimas, kuomet reikia parinkti poras, kai sumaišyti ir pavadinimai ir žaislai.

Mano knygutė
Nupirkite nuotraukų albumą (mažiausią, 36 nuotraukoms) ir padarykite knygutę: kairėje pusėje nuotrauka, o dešinėje – paprastas, ją paaiškinantis, sakinys. Pavyzdžiui, „Jonas žaidžia“, „Onutė maudosi“, „Justas žaidžia su dideliu juodu šuniu“. Knygutė padaroma greitai ir tai neatima daug laiko, o vaikui patinka skaityti apie save.

Plačiau

Įprotis daryti namų darbus turi būti suformuotas gana anksti. Ir tai - tėvų užduotis

Kaip elgtis, kai vaikas elgiasi netinkamai ?

Sužinok apie savo mokymosi stilių!

Apie mokymosi stilius skaitykite čia.

Mokymosi stiliaus testas
Testas padės Jums ir Jūsų vaikams sužinoti, kokiu būdu Jums geriausia mokytis.
Mokymosi-stiliaus-testas-36kl-v1.1.xltx.
Compressed Archive in ZIP Format 64.5 KB

10 pagrindinių tėvų klaidų auklėjant vaikus. Plačiau

10 dalykų, kurių vaikui negalima sakyti. Plačiau

Sudėtingas tėvų vaidmuo. Plačiau

Gera vaiko savijauta mokykloje - suaugusiųjų rūpestis. Plačiau

Kaip padėti vaikui įveikti drovumą? Plačiau

Išmokykite vaiką pralaimėti. Plačiau

Kaip išmokyti vaikus ruošti namų darbus? Plačiau

Ko reikia, kad vaikui sektųsi mokykloje? Plačiau

Kaip išugdyti vaikui atsakomybės jausmą? Plačiau

Vaikų savarankiškumo ugdymas: ką gali tėvai? Plačiau

Lietuvos vaikų kalba kasmet vis prastėja. Plačiau

Ką reikia žinoti apie netaisyklingą vaikų laikyseną? Plačiau

Vaikų sveikata turi rūpintis tėvai. Plačiau

Kokie gi blogo tėčio bruožai? Plačiau

Tėvų pavyzdys - geriausia vaiko mokykla

 Visi nori vaiką užauginti geru žmogumi, kad jis būtų laimingas. Tačiau tikrai ne kiekvienu vaiku tėvai gali džiaugtis ir didžiuotis. Kaip auklėti, kad vėliau nereikėtų nusivilti ir gėdytis savo vaiko poelgių?

Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė

Jei mama ar tėtis giriasi, kad vaikas geras, dažniausiai turi galvoje, kad paklusnus, nuolankus, paslaugus ir mandagus. Ar tai reiškia, kad auga geras žmogus? Ar geras yra tuo pačiu metu ir laimingas?

Tėvai vaiką moko būti geru, nes nori, kad gyventų laimingai. Tačiau rezultatas neretai būna priešingas. Turbūt visi pažįstame gerų žmonių, kurie ko nors paprašyti negali atsakyti „ne", jiems svarbiau išpildyti kitų prašymus, nei pasirūpinti savo poreikiais. Tokie žmonės geri kitiems, bet blogi sau. Ir dėl to dažnai jaučiasi esantys aplinkybių aukos, daro viską, ko paprašyti, ir tyliai pyksta. Kartais ant to, kuris kažko paprašė, bet dažniausiai ant savęs. Jie nesijaučia laimingi.

Manau, kad iš tiesų laimingas yra tas, kuris moka laiku pasakyti „ne", geba pasirūpinti ir savimi, ir kitais. Net Biblijoje parašyta: „Mylėk savo artimą kaip pats save." Kuris nemyli savęs, nelabai gali nuoširdžiai mylėti ir kitų. Kuris nepasirūpina savimi, tam sunku pasirūpinti ir kitais. Šį teiginį gerai iliustruoja lėktuve galiojanti taisyklė: „Jeigu skrendate su vaiku, atsitikus nelaimei deguonies kaukę pirma turite užsidėti pats ir tik paskui uždėti vaikui." Taisyklė tarsi prieštarauja mūsų sampratai apie gerą žmogų, tačiau moko mus elgtis atsakingai: jeigu pritrūksime deguonies, neišgelbėsime ir vaiko. Jeigu „neįkrausime" savo „baterijų", negalėsime „spinduliuoti" ir kitiems.

 

Vaikas, kurį mama ir tėtis dažnai apkabina, paglosto, paguodžia, kaip kempinė sugeria geras emocijas, mokosi gerumo. Tačiau ar jis, myluojamas ir čiūčiuojamas, skatinamas niekada neskriausti kitų, neužaugs „šiaudadūšiu" naivuoliu, nemokančiu už save pakovoti? Gal neverta vaiko mokyti gerumo, užuojautos, paslaugumo? Gal iš tiesų geriau tegul mokosi prisitaikyti ir pasirūpinti savimi?

Gerumas ir atjauta daro mus žmonėmis. Ir nuostabu, kai mažylis to mokosi iš tėvų, juos stebi ir kopijuoja. Tačiau vaikas iš tėvų gali išmokti ir sugebėjimo pasirūpinti savimi, tapti tvirtu, geru žmogumi, kuris ne tik kitus užjaučia, bet ir sugeba pasakyti „stop" skriaudikams.

 

Kaip pasipriešinti neteisybei, parašyta Biblijoje: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį." Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas." Bet tai reikštų tapti auka, kuri nestabdo blogio savo neveiklumu. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja. Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas taip mušti nebegali: jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu. Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju.

 

Tėvai tokio atsako į smurtą vaiką gali išmokyti gana anksti. Dažnai net labai mažas vaikas supykęs tėvams kanda, muša ar gnybia. Jie į tai reaguoja: pyksta, bara, taip pat įgnybia mažyliui, kad šis žinotų, kaip skauda, arba suvaidina verkiančius ir demonstruoja nuskriaustos aukos poziciją. O vaikas iš tėvų reakcijų mokosi. Ir, deja, ne to, ko norėtume, nes nei duoti atgal, nei verkti kamputyje nėra geriausia išeitis. Stabdyti vaiko smurtą būtų geriausia mylint begaline tėviška meile ir apsaugant jį nuo galimybės muštis. Tėveliai turi tvirtai, bet be pykčio paimti rankytę ir žiūrėdami vaikui tiesiai į akis pasakyti: „Stop, neleisiu. Man skauda". O jeigu vaikas ir toliau pyksta, bando muštis, gali taip daryti ir sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol jis supras, kad pyktį galima išlieti ir kitaip. Tėveliai gali pamokyti, kaip, pvz., paskatinti išsikalbėti.

 

Kokią nors šunybę iškrėtęs vaikas neretai išgirsta, kad yra blogas. Ar tai jam neatriša rankų daryti tai, ką nori (Vis tiek esu blogas")? Ar paaiškinti vaikui, kad tėvelių pyktis dėl kokios nors šunybės nerodo, kad jis yra blogas, tik blogai elgiasi? O gal elgtis priešingai: blogai besielgiantį vaiką dažniau girti, kad pateisintų gerą nuomonę, paaiškinti, ko iš jo tikimasi?

Tėvai yra tarsi veidrodis, į kurį žiūrėdamas vaikas susidaro nuomonę apie save, susikuria savo paties vaizdą. Jeigu nuolat kartojame: „Tu blogas", vaikas tuo patiki. Tuomet lieka tik pateisinti savo vardą blogu elgesiu. Todėl geriau vertinti ne vaiką, bet jo elgesį: „Tu esi geras vaikas, tik dabar blogai pasielgei", ir nepamiršti bent retkarčiais pagirti, kai pasielgia gerai: „Matai, sakiau, kad tu geras, tinkamai pasielgei."

 

Ar ugdant vaiko geranoriškumą turi įtakos tai, kad jis dažnai girdi, kaip tėveliai apkalba gimines, kaimynus ar televizijos žvaigždes? Gal ne tik vaiką, bet ir visus kitus reikėtų tik girti, pastebėti tai, kas gera, nekritikuoti?

Taip, vaikas mokosi vertinti kitus pagal tai, kaip tai daro tėvai. Jeigu pabrėžiame, kas gražaus, gero nutiko, ir vaikas mokysis pasidžiaugti kitų sėkme. Jeigu tėvai su piktdžiuga pastebės, kad kažkas suklydo, vaikas elgsis taip pat. Bet jeigu suklydusį atjaučia, ir vaikas atjaus.

 

Vaikas išgirsta daug pasakų. Namie, darželyje, pas močiutę. Ar skaityti tik gražias, be blogų veikėjų? O gal paaiškinti, kodėl jie blogi?

Bet kurios šalies iš kartos į kartą perduodamos liaudies pasakos (ne H.K. Anderseno sukurtos) visada baigiasi gerai. Jos moko vaikus, kad gyvenime yra ir gėrio, ir blogio. Ir nesvarbu, koks siaubas nutiktų tikrovėje, viskas gali baigtis gerai. O atjautos vaiką galime išmokyti uždavę tokį klausimą: „Ir kas turėjo nutikti tai raganai, kad tapo tokia pikta?"

 

Konkretūs veiksmai įtaigesni nei žodžiai. Gal kartu su vaiku pažaisti ligoninę, paslaugyti meškiuką ar lėlę, įrengti lesyklėlę šalia namų, aplankyti globos namų vaikus?

Ne pagal tai, ką mes kalbame, vaikas mokosi būti geras ir atsakingas, bet pagal tai, ką darome kasdien. Kaip rūpinamės sergančiais artimaisiais ar savo senais tėvais, kaip reaguojame į per televiziją rodomą nuskriaustą šuniuką. Kaip padedame garbaus amžiaus kaimynei užnešti sunkų krepšį, renkame šiukšles, rūpinamės gamta ir vienas kitu. Vaikas stebi, dalyvauja ir kartoja mūsų elgesį.

 

Kaip vaiką mokyti atjautos? Gal paprašyti pagalbos (pvz., atnešti pagalvėlę, tuomet mama ar tėtis galėtų prigulti ir pailsėti, paduoti akinius), kad patirtų, kaip smagu padėti kitam?

Jeigu tėvai vaiką apgaubs šiluma ir rūpesčiu, bet nieko neprašys, tikėtina, užaugins egoistą, kuris mokės tik reikalauti iš kitų, bet nesugebės duoti. Todėl leiskime vaikui išvirti arbatos, kai esame pavargę, kartu tvarkyti namus, kol dar mažas ir labai nori tai daryti, įvertinkime jo pastangas pasakyti mums gerą žodį. Pajutęs malonumą būti naudingas, norės vėl tai pakartoti ir patirti.

 

Atjautos galime mokyti netgi tuomet, kai vaikas kariauja žaisdamas kompiuterinį žaidimą, žiūri veiksmo filmą. Užuot draudę tai daryti, kartais prisėskime šalia ir pažaiskime ar pažiūrėkime kartu, pakomentuokime tai, kas vyksta kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Jeigu kas nors nužudomas, galime pasakyti, kad tas nelaimėlis yra kažkieno tėtis arba sūnus ir kad mama ar vaikai labai liūdės. Paklauskime savo vaiko: „Gal būtų galima kitaip, nežudant, pasiekti tikslą?" Filmo veikėją, kurį sužeidė, užjauskime: „Matyt, jam labai skauda." Pasiūlykime savo variantų, kaip pasielgtume būdami veikėjo vietoje. Kalbėkime be pamokymų ar kritikos. Tiesiog parodykime savo pasaulėžiūrą, kurią vaikas mielai priims, jeigu jos nebruksime prievarta.

Norite smagiai praleisti laiką su šeima?

Šis tinklalapis kaip tik Jums! http://www.seimoms.lt/

Mūsų prioritetai

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo trilitrinį stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to paklausė studentų, ar stiklainis pilnas. Šie patvirtino. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių, ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų, ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė. Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė - taip. Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė į smėlį. Studentai nusijuokė. - Taigi, - tarė profesorius, - dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, draugus, mylimąją (-ąjį), sveikatą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs, dalykai: tai jūsų darbas, automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus, netgi lėkštus dalykus ir jeigu jūs iš pat pradžių i stiklainį pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam (-jai). Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams ir kitkam. Rūpinkitės, pirmiausia didžiaisiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus > prioritetus, o visa kita kas liko - tai tik smėlis. Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du kavos puodeliai. Profesorius nusišypsojo ir atsakė: "Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad nesvarbu koks pilnas jūsų gyvenimas būtų, porai puodelių kavos visuomet turėtų atsirasti laiko. "

 

Pirmagimio ir pagranduko likimai

Vargu ar kuris nors iš mūsų pamiršo vaikystės laikų kovas vaikų kambaryje! Ginčai su jaunesniuoju broliu dėl žaislų būdavo tokie audringi, kad net šviestuvas siūbuodavo. Peštynės visuomet baigdavosi tuo, kad vienas iš mūsų verkdamas skuosdavo pas mamą. Berlyno Maxo Plancko vaikų auklėjimo tyrimų institutoatliktos analizės duomenys byloja, kad beveik visi vyresni vaikai jaučiasi skriaudžiami, palyginti su jaunesniais broliais ar seserimis. Teigiama, kad vaikųgimimo seka ir tarpusavio santykiai formuoja jų charakterį ir net turi įtakos partnerio pasirinkimui.

Vyriausioji sesuo - sosto įpėdinė be sosto

Gimus pirmam vaikui, tėvams svarbu viskas, kas su juo susiję. Pirma­sis šypsnys, pirmiejižingsniai, pirmas žodis, sakinys. Pirmagimis be jokios konkurencinės kovos atsiduria šeimos dėmesio centre. Tai trunka tol, kol į pasaulį ateina broliukas ar sesutė.

Iki tol vyresnieji mėgaujasi tokiu pat dėmesiu kaip vienturčiai, iš­moksta greičiau vaikščioti, kalbėti. Pirmagimiui keliami dideli reikalavimai. Suaugę jie dažniausiai pasižymi kūrybingumu, iniciatyvumu, trokšta pel­nyti sėkmę, jaučiasi pakylėti nuo žemės, kartais turi polinkį į perfekcionizmą. Jie mielai prisiima vadovo vaidmenį - tiek bendraudami su part­neriu, tiek su jaunesniais broliais ir seserimis.

Dviejų pirmagimių - vyro ir moters - santuoka gali tapti rimtu iš­bandymu.

,,lš esmės vyresnieji vaikai yra neproblemiški partneriai", - teigia Hamburgo šeimos klausimųspecialistė daktarė Angelika Kempfert. Jiems reikia tik apibrėžti savo valdas, kad neįsiveltų įkovą dėl lyderio pozicijos. Tuomet kelyje į laimę nėra jokių kliūčių.

Viduriniai vaikai – diplomatai

Viduriniams vaikams šeimoje nėra lengva. Augdami tarp lyderių -vyresniųjų ir išlepintųjaunėlių - jie laviruoja tarp dviejų frontų. Šitai vė­liau tampa jų pranašumu: jie įgyja diplomatinių sugebėjimų, anksti tam­pa savarankiški ir neretai pirmieji palieka šeimą.

Hamburgo šeimos klausimų specialistė A.Kempfert ypatingu vadina atvejį, kai sesuo auga su vyresniu ir jaunesniu broliais. Pasak ekspertės, jau vaikystėje jai tenka kovoti su vyrųdominavimu. Tokioje šeimoje išau­gusios moterys neretai padaro karjerą srityse, kurios laikomos išimtinai vyriškomis.

Tokie vaikai neretai tuokiasi anksti, bet kartais išsiskiria dėl pretenzi­jų į tobulą partnerystę. Jie greitai pasijunta esantys nemylimi ir net ne­reikšmingiausią ginčą laiko partnerystės pabaiga. Tokioje šeimoje išaugu­sių vaikų santykiai su partneriu bus harmoningi, jei savo gyvenimą jie su­sies su tokiu pat. Kita vertus, daug kas priklauso nuo tarpusavio santy­kių su broliais ir seserimis.

Lepūnėliai jaunėliai

Paskutinis šeimoje gimęs vaikas tėvams negali suteikti rūpesčių. Jau gyvenimo pradžioje jauniausiajam iš kelio pašalinama daug akmenų. Pagrandukas naudojasi vyresnių brolių ir seserų sukaupta patirtimi, yra lepinamas, bet kartais jų net ir ujamas.

Turint omenyje, kad pagrandukams skiriama daugiausia dėmesio, jie yra pasitikintys savimi ir turi puikią iškalbą. Į gyvenimą žvelgia pro roži­nius akinius, ir dėl to jiems trūksta savarankiškumo bei patirties sunku­mams įveikti. Dėl to lepūnėlis (ar lepūnėlė) ieško partnerio – šeimos pirmagimio, kuris jį globotų jaustųsi už  atsakingas.

Teiginys, kad vienturčiai išau­ga išlepinti egoistai, jau seniai pasenęs. Dauguma jų labai lin­kę bendrauti ir pasitiki savimi. Vėliau tampa garbėtroškomis ir kryptingai siekia savo tikslų.

Bet vienturčiams trūksta patyrimo, sąjungininkų, su   kuriais galėtų pasidalyti paslaptimis,jiems nereikia konkuruoti dėl tėvų meilės. Dėl to dau­gelis vienturčių nesukuria šeimos. Jie garsėja individualizmu ir trokšta kuo daugiau laisvės. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad vienturčiai kategoriškai at­sisako šeimos. Jie palaiko draugiškus ryšius ir džiaugiasi, kai tampa krikšta­tėviais. Šias pareigas atlieka su malonumu.

Vyriausias vaikas šeimoje  

 nelengva išmušti iš vėžių. Pirmagimiai laikomi neprobleminiais vaikais. Jie pažįsta gyvenimą, trokšta garbės, pasižymi kūrybingumu ir aktyvumu. Jie labai greitai įtvirtina savo prigimtinę teisę - lyderio poziciją - ir tampa ne­nuolaidūs, užsispyrę. Jiems gresia besaikis tobulybės siekimas!

Sukūrę šeimą vienturčiai ir pirmagimiai siekia tapti lyderiais. Pirmagi­miai dažnai būna laimingi, jei pasirenka jaunesnį partnerį.

Vidurinis vaikas

Iš prigimties - diplomatas! Be to, dosnus,   nepriklausomas, judrus   ir energingas. Jį galima palyginti su kati­nu, kuris vaikšto vienas. Suaugęs nere­tai į viską reaguoja jautriai ir greitai pa­sijunta nemylimas.

Vyresnieji gali pernelyg dominuoti, tad jiems tiktų panašios padėties partneris.

Jauniausias vaikas

Apdovanotas humoro jausmu, nevengia rizikuoti. Vaikystėje jį lepina, ir dėl to suaugęs yra nesavarankiškas. Neturi patir­ties sprendžiant konfliktus, sau kelia perne­lyg didelius reikalavimus.

Pirmagimiui geriausia bendrauti su partneriu, kuris šeimoje buvo jauniausias vaikas. Joryšys su vienturčiu - komplikuotas.

Vienturtis

Anksti susipažįsta su suaugusiųjų pasauliu. Dėl to dažniausiai neieško žodžio kišenėje, linkęs bendrauti ir labai pasitikintis savimi. Turi polinki ir mė­gina paimti valdžią į savo rankas. Jo tiesmukumas kartais nuteikia nemalo­niai. Kaip ir pirmagimiai, vienturčiai neretai yra pernelyg linkę į tobulybę.

Vienturčių ir pirmagimių partnerystė ne tik stipri, bet ir „apdovanota" aistringais ginčais. Jų esmė - kas iš mūsų stipriausias?                                                                   

Kaip išmokyti vaiką dirbti?

 Tiek dirbant, tiek mokantis reikia ne tik gabumų, bet ir mokėjimo dirbti, drausmės, organizuotumo. Galima dirbti ar mokytis gana daug, tačiau sulaukti menkų rezultatų. Organizuoti žmonės moka dirbti labai produktyviai. Žmonės pavargsta ne dėl to, kad daug dirba, o dėl to, kad nemoka dirbti.

     Mokėti dirbti – tai gebėti per kuo trumpesnį laiką padaryti kuo didesnį darbą.  Iš mažens mokykite vaikus organizuotai ir racionaliai dirbti, padėkite vaikui susidaryti tikslią dienotvarkę ir tikrinkite, kaip jos laikomasi. Išmokykite vaiką planuoti savo laiką.

    Mokant vaikus racionaliai dirbti šeimoje, galima vadovautis tokiomis taisyklėmis:

1.       Pradėdamas mokytis ar dirbti, vaikas turi gerai apgalvoti darbų eigą ( ką po ko mokysis, dirbs) ir galutinį rezultatą (atlikti namų darbai, nupieštas piešinys ir pan.).

2.       Nepradėti darbo, nesusitvarkius darbo vietos ir nepasiruošus rašymo reikmenų bei kitų reikalingų daiktų.

3.       Ant rašomojo stalo nelaikyti nieko nereikalingo, kad neblaškytų dėmesio.

4.       Visos knygos, sąsiuviniai, rašymo reikmenys turi būti sudėti tvarkingai, turėti nuolatinę vietą.

5.       Bet kokio darbo nedera griebtis staiga, reikėtų įsitraukti į jį palengva, pirma psichologiškai pasirengus.

6.       Dirbant svarbi kūno padėtis – tada mažiau nuvargstama. Ilgesnį laiką dirbant patartina daryti pertraukėles.

7.       Dirbti reikia kiek galima tolygiau, vengti darbo antplūdžių ir atoslūgių. Jeigu darbas nesiseka, nereikia karščiuotis, geriau padaryti pertrauką ir viską apgalvoti iš naujo.

     Šiose taisyklėse išdėstyti pagrindiniai tinkamo darbo organizavimo reikalavimai. Jeigu įpratinsite vaikus laikytis šių reikalavimų, tai jie geriau mokysis, racionaliau skirstys jėgas ir laiką, išmoks taisyklingai dirbti.